Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvos meno kūrėjų asociacija skiria kasmetines premijas iškiliausiems valstybės menininkams. 2012-aisiais gana netikėtai laimės valanda išmušė ir Menų Motinos vaikams – premija pirmą kartą paskirta architektams.
Metinė Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija (5.000 LT) vakar priteista jungtiniam Suvalkijos architektų kolektyvui, suprojektavusiam Marijampolės miesto centre Poezijos parką. Architektai Gintautas Vieversys, Andrius Byčenkovas, Tomas Eidukevičius (firma „Laimos ir Ginto projektai“), dalyvaujant Redai ir Algirdui Marcinkevičiams (R.Marcinkevičienės įmonė), prikėlė naujam gyvenimui nedidelį, bet svarbioje Marijampolės vietoje žaliavusį apleistą ir beformį parką, užveistą dar sovietmečio pabaigoje.
NE VISKAS PARKAS, KUR KRŪMAI ŽELIA
Turint omenyje plokščią ir nelinksmą Marijampolės kraštovaizdį, Poezijos parko reanimavimas miesto centrinei daliai suteikė pastebimos gyvybės, atraktyvumo ir estetinio krūvio.
Laukinės, neprižiūrimos ir atsitiktinės gamtos lopai mūsų miestuose dažniausiai visiškai be pagrindo prašmatniai vadinami skverais, parkais arba dar neapibrėžčiau – žaliosiomis zonomis. Suvalkijos architektai turėjo nueiti nelengvą ir netrumpą kelią, kol Šešupės ir upelio Jevonio pakrančių želdynai tapo tikru parku.
Su atatinkama žaliaja architektūra, minkštaja infrastruktūra ir parkine kultūra.
Architektas G.Vieversys sakė portalui PILOTAS.LT, kad pagrindinės užduotys kūrybiniame procese buvo dvi: struktūriškai sukabinti parką su pagrindine miesto J.Basanavičiaus aikšte ir atverti parkui Šešupę bei Jevonį.
Šešupė, kaip dažnai mūsų miestuose nutinka, buvo nuo parko teritorijos atitverta stačiais ir brutaliais hidrotechniniais pylimais, o Jevonio upelis – uždumblijęs, apžėlęs ir atgrąsus. Anot architekto, išvadavus Šešupę iš agresyvių pylimų ir sukultūrinus Jevonio vagą bei suradus logiškas, su urbanistiniu miesto audiniu sumegztas lankytojų judėjimo trasas, išsisprendė ir parko kompozicija, ir pagrindiniai akcentai.
KAI SIRPSTA VYŠNIOS SUVALKIJOJ
Poezijos parko amfiteatre, anot architekto G.Vieversio, jau vyksta „Poezijos naktų“ renginiai, miestiečiai pamėgo nedideles, bet raštingai sutvarkytas ir estetiškas Jevonio bei Šešupės krantines, kur galima kultūrintis dviese ar su gimine. Atsirado autoriniai skulptoriaus K.Balčiūno suoliukai ir J.Narušio atmintinis ženklas Vytautui Kernagiui, virkdžiusiam Marijampolę „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“
Esu tikras, kad šiandien Marijampolė jau turi nedidelį, bet kultūriškai sodriai įkrautą parką, kuris neabejotinai pateks į daugelį suvalkiečių vestuvinių nuotraukų, Paskutinio skambučio vinječių bei oficialiems užsienio svečiams dalinamų lankstinukų „Welcome to Marijampole“. Tikiu netgi, kad neįkyri, visiems prieinama žaliosios kultūros sala miesto širdyje pasitarnaus ir pagal tiesioginę paskirtį – pabudins ne vieną poetą pragmatiškoje Suvalkijos populiacijoje.
POEZIJA – GERA PRADŽIA DIALOGUI
Skelbiama, kad metinė Meno kūrėjų asociacijos premija (5.000 Lt) skiriama už naujus, išskirtinius profesionalaus meno kūrinius. Kandidatus premijai siūlo asociacijos narės: fotografų, rašytojų, kinematografų, architektų, dailininkų, dizainerių, muzikų, tautodailininkų, teatro, žurnalistų, kompozitorių ir architektų sąjungos. Būtent Lietuvos architektų sąjunga šiemet ir pasiūlė apdovanoti Marijampolės Poezijos parką.
Tai, kad architektų cecho kūrybinės pastangos pirmą kartą jungtinės menininkų organizacijos pastebėtos ir įvertintos ne už įspūdingą dangoraižio, gyvenamojo kvartalo ar netgi dailės galerijos projektą, o už kamerinį parką periferiniame mieste, žymi, matyt, tam tikrą distanciją, kuri skiria grynuosius menininkus nuo architektų. Abipusio supratimo ir pagarbos stoką – taip pat.
Drįsčiau spėti, kad būtent nekomercinis Poezijos parko pradas, o galbūt ir „meniškas“ jo pavadinimas, galėjo paskatinti pirmąjį diplomatinį žingsnį, de facto įrašiusį architektūrą į menų lauką. Jeigu šis judesys nėra atsitiktinis, galbūt intensyvesnis dialogas tarp grynųjų menininkų ir architektų, galėtų tapti netgi tam tikra atsvara permanentinei Lietuvos architektūros kūrybinei erozijai ir konsumerizmui.
OBJEKTO METRIKA
POEZIJOS PARKAS. Basanavičiaus a./ Vilkaviškio g., Marijampolė. Architektai: Gintautas Vieversys, Andrius Byčenkovas, Tomas Eidukevičius (firma „Laimos ir Ginto projektai“ ), dalyvaujant Redai ir Algirdui Marcinkevičiams (R.Marcinkevičienės įmonė). Projektas: 2010m. Realizacija: 2012 m. Biudžetas: 12 mln.Lt (ES -70 %, Marijampolės savivaldybė – 30 %). Apdovanojimai: Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija, 2012.
to pilotui
( 2012-12-06 )
taip, dievas yra negailestingas. marijampolei dave – is rio ateme.
PILOTUI
( 2012-12-06 )
Vakar mirė architektūros gigantas Oscaras Niemeyeris-apie tai rašo net lietuviški tabloidai.
Vilmantas Rutkauskas
( 2012-12-05 )
–
Pasitaisau : ne architektrūra, o architektūra, panašiai prasmėje – visuomet kažką bendro turint su esmine natūra.
Vilmantas Rutkauskas
( 2012-12-05 )
Dadababar galvoju, jei Menų Motina, anot šaunaus straipsnio autoriaus, esa architektrūra, tai kas tuomet Menų Tėvas ?