Italų kino klasiko Michelangelo Antonioni’o kūryba aktualumo nepraranda iki šiol: kino teoretikai ir kritikai nepaliauja jos nagrinėti, o žiūrovai – žiūrėti. M.Antonioni’o filmų retrospektyvą rengiantis sostinės „Skalvijos“ kino centras nuo gruodžio 6 iki 13 dienos parodys 9 italų kino meistro juostas. Tai bus pirmas kartas, kai šio kino architekto kūryba taip išsamiai bus pristatyta Lietuvoje.
DOMĖJOSI ARCHITEKTŪRA
„Režisierius, atradęs savitą kino kalbą“, – taip jau daugiau nei pusšimtį metų pristatomas italų kino meistras M.Antonioni’s. Lygiai prieš šimtmetį Italijos Feraros mietelyje gimęs M.Antonioni’s (1912–2007) save išbandė įvairiose srityse – nuo ekonomikos ir verslo studijų iki kino kritikos, kol pasuko kino režisieriaus keliu. Jau bebaigdamas 4 dešimtį jis sukūrė savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vienos meilės kronika“ (1950), kuris to meto kinematografe išsiskyrė neįprasta kino kalba. Domėjęsis architektūra M.Antonioni’s tapo savotišku kino architektu, subtiliai kuriančiu filmo atmosferą iš ištuštėjusių erdvių, preciziškų aplinkos kompozicijų; jos perteikė filmo herojų užsisklendimą, neišsipildžiusius lūkesčius, jų vidinę krizę, epochos jauseną.
PRIPAŽINIMĄ PELNĖ „NUOTYKIS“
„Aš protestuoju. Jaučiu, kad mechanizmai, kuriais remiantis statomi šabloniški filmai, dauguma komercinių filmų, yra beprasmiški. Jie netikri. Aš tikiu, kad gyvenimas ir jo realybė turi kitus tempus ir šie nuolat keičiasi: kartais tie tempai orientuoti į veiksmą, kartais jie sulėtėja ir apsnūsta. Kodėl reikia vengti apsnūdusių ritmų ir rodyti tik orientuotus į veiksmą?“ – klausia M.Antonioni’s, kurio filmai pasižymi lėtesniu ritmu.
Tarptautinį pripažinimą italų M.Antonioni’s pelnė po garsiosios trilogijos („Nuotykis“ (1960), „Naktis“ (1961), „Užtemimas“ (1962) pirmojo filmo. Tiesa, ne iš karto. M.Antonioni’o mūza Monica Vitti, vaidinusi visuose trilogijos filmuose, prisimena, kad „Nuotykio“ peržiūra 1960 m. Kanuose buvo dramatiška – filmas išjuoktas ir nušvilptas. „Tačiau kitą dieną įvyko tai, ko nesitikėjome. Leidžiantis iš viešbučio kambario mums įteikė sąrašą su kino kritikų, žurnalistų, rašytojų parašais po žodžiais: „Vakar festivalyje matėme geriausią filmą savo gyvenime“, – pasakojo aktorė.
PARODYS IR 2 APDOVANOTUS ŠEDEVRUS
Beveik kiekvienas po „Nuotykio“ sekęs M.Antonioni’o filmas pelnė reikšmingų festivalių įvertinimus, sukėlė ne vieną aštrią diskusiją, mat pasižymėjo įžvalga bei giliais epochos skaudulių pjūviais. M.Antonioni’o amžininkas Ingmaras Bergmanas (Ingmar Bergman), su juo iškeliavęs Anapilin tą pačią 2007-ųjų vasarą, šedevrais pavadino du italų kino klasiko darbus: poros tarpusavio santykių krizę atskleidžiančią „Naktį“ bei „Fotopadidinimą“ (1966).
Abu įvertinti: už pirmąjį M.Antonioni’o 1961 m. įteiktas „Auksinis lokys” Berlyno filmų festivalyje, už antrąjį – „Auksinė palmės šakelė“ Kanų kino festivalyje 1967 m. Abu bus rodomi jo filmų retrospektyvoje „Skalvijoje“ nuo gruodžio 6 iki 13 dienos. Pagal programą čia taip pat suksis M.Antonioni’o juostos: „Draugės“ (1955), „Riksmas“ (1957), „Profesija – reporteris”(1975) bei „Moters identifikacija”(1982).
Parengta pagal kino centro „Skalvija“ informaciją.
