VĖLIAVĖLĖS IR PROTEZAI//URBANISTINĖ KREPŠINIO EUFORIJOS PROJEKCIJA

Iš kosmoso Lietuva nūnai turėtų atrodyti kaip maža oranžinė planetytė, palikusi drungną Motinos Europos pažastį, skriejanti sau vienai suprantama trajektorija, nepaisanti įprastų euro-gravitacinių dėsnių ir prikišamai spinduliuojanti savo oranžinę euforiją Senajam žemynui tiesiai į veidą. Viešoji erdvė baigia mus įtikinti, kad visa Lietuva, be išimties, seniai įdarbinta Šventajame Krepšinio Žygyje jei ne tikraisiais riteriais, tai bent jau bokalnešiais, gatvės komentatoriais, kambariniais ekspertais ar šiaip eiliniais krepšiaveidžiais fanatikais.

Dar niekad Lietuvos ekranuose nebuvo tiek oranžinės spalvos. Bankininkai, prekybininkai, aludariai ir visokie telefonistai nerausdami skiedžia apie savo neišsemiamą meilę krepšinio dievams ir įvynioję į oranžinius kamuolius bruka mums viską, ko nesugebėjo parduoti vangioje krizinėje rinkoje. Net sunku suprasti tokiu metu chirurgų, odontologų ir šarvojimo paslaugų firmų reklaminį pasyvumą, nes, pasitelkus lakią fantaziją, dabar būtų galima ilgam neužmirštamų oranžinių malkų priskaldyti prirakintam prie ekrano tautiečiui…

MATOMUMAS ORANŽINIO RŪKO SĄLYGOMIS

Kai lietuvišką meilę krepšiniui uoliai bandoma išpūsti ir suabsoliutinti iki religinių parametrų, visai nenustebčiau, jei, tarkim, prie „Siemens“ arenos, koks nors miklus gutauskas sulipdytų kryžių kalnelį, kur už tris išlenktus bokalus alaus įgytum teisę įsmeigti kryželį dėl geresnio Š.Jasikevičiaus pataikymo procento ar švelnesnių slovėno-teisėjo švilpukų. Kauniečiai, beje, jau susiorganizavo šiokią tokią oranžinę tvorą ant kurios iškabino krepšinio šventųjų paveikslus, greta kurių krepšinio davatkėlės vis paklijuoja savo linkėjimų, patarimų ar šiaip prisipažinimų.

Tačiau kažkodėl stiprėja jausmas, jog tiršti oranžiniai „piaro“ rūkai, kylantys iš laikraščių, interneto, televizijos ir radijo, gerokai primena kalėdinę atmosferą, kurioje adventišką susimąstymą ir Išganytojo gimimo stebuklą jau seniai pakeitė triukšmingi nuolaidų ir akcijų kriokliai bei merkantiliški baliukai „iš reikalo“.

NETIKĖTAS, KAIP PIRMASIS SNIEGAS

Ar gaila? Tebūnie 2011-aisiais Lietuvoje bus dvejos Kalėdos. Ypač dabar, kai pasistatėme šešias modernias „krepšinio bažnyčias“, kurių galėtų pavydėti ne vienas Europos sąjungos vidutiniokas. Žinoma, vangi ir savimi patenkinta Europa nedažnai domisi, kas gi ten vyksta ES pasienyje, todėl Europos čempionato sukeltas dėmesys neabejotinai yra geresnė terpė transliuoti apie save žinią Senajam žemynui, nei kokių nors Norvegijoje gastroliuojančių lietuvaičių kriminalinių nuotykių fonas.

Visgi, susidaro įspūdis, kad Krepšinio Lietuva žiniasklaidos ekranuose yra savaip virtuali ir gerokai skiriasi nuo tos, kurią realybėje atranda krepšinio turistai arba mes patys sutinkame gatvėje. Apie Europos krepšinio čempionatą kalbėta ilgai ir gausiai, panašiai, kaip vaikystėje iš anksto būdavo auginamas už gerus darbus atsilyginsiančio Kalėdų senio įvaizdis. Tačiau paradoksalu – Čempionatas vis tiek užklupo Lietuvą netikėtai it žiema, kuri kasmet užverčia pirmu sniegu mūsų kelius, iš anksto nepasiskambinusi. Ypač – Kauną.

PASKUTINĖS MINUTĖS POMPASTIKA

Ir nors Lietuvos krepšinio sostinė vargais negalais spėjo pasistatyti areną, tačiau į „paskutinės minutės“ traukinį, sala, kuri kelis metus vaidenosi tarsi pažadėtoji žemė „išvestiems prie vandens“ kauniečiams, akivaizdžiai netilpo. Čia ne tik neįmanoma greta arenos per naujai suformuotus šlaitus patekti prie Nemuno, bet netoliese pūpso ir dumblo, iškasto iš kanalo dugno, kalnai. Apie kokias nors miesto centro ir salos su arena sąsajas apskritai kalbėti nerimta, kaip ir apie laivus, kurie liko prišvartuoti gyvenimo neišvydusiose pažadų krantinėse.

Negana to, kad  priešais finalinio turnyro belaukiančią „Žalgirio“ areną, nepaisant daugiamečių laikraštinių plepalų, taip ir liko styroti nekrofiliški viešbučio griaučiai, ir pats miesto centras iš tikrųjų visai neteikia svečių antplūdžiui kokios nors ypatingos reikšmės. Kaune, išskyrus balzganų, labiau rudenėlio mugei tinkamų vėliavėlių išdžiaustymą, daugiau nieko šventiško ar informatyvaus neaptiksi. Jokio urbanistinio dizaino. Jokių originalių miesto prisistatymo ženklų. Tiesa,- jau minėta oranžinė tvora, vardu „Linkėjimų siena“, dvelkianti naivumu ir suvaidintu spontaniškumu bei pompastiškas ir lėkštas, rugsėjo pradžioje greitosiomis sukaltas, klipas „Kaunas krepšinio sostinė“.

ŠIUKŠLĖS PO PARADINIU KILIMU

Smagu, kad vieno iš Kauno vicemerų suorganizuotame pabrėžtinai euforiškame filmuke rasime po senamiestį laigančius ir minėtą vicemerą, ir jo partijos boso žmoną, ir klipo rėmėjus, ir aibę jaunimo su vėliavėlėmis, tačiau nieku gyvu neaptiksime jokių su krepšiniu iš tikrųjų susijusių ženklų. Nei naujosios Arenos, nei senosios Halės, nei vis retesnių mieste gatvinio krepšinio aikštelių… Panašu, kad Kauno senamiečio vyninės ir aludės tam tikroje „biznio projekcijoje“ tampa labiau apdainuoti vertais krepšinio simboliais, nei pats krepšinis ir vietos, kur jis iš tikro gimė ir gyvena.

Kad įkyriai demonstruojama tuščiavidurė krepšinio euforija tėra eilinis Krepšinio sostinės protezas, nesunku įsitikinti, kad ir užsukus prie Lietuvos krepšinio lopšio – Kauno Halės. Ji ne tik kelis mėnesius tūno elektrikų griovių draugijoje, bet čia nerasime ir jokios proginės informacijos ar ekspozicijos, skirtos 1939-ųjų Lietuvos rinktinės triumfui Europos čempionate. Greta Halės plytintis unikalus Europoje ąžuolynas taip pat pusę metų skersai išknistas tranšėjomis, neradus geresnės vietos mieste ir laiko tranzitiniam elektros kabeliui nutiesti. Jeigu kuri nors finalinio turnyro rinktinė, radusi Kauno plane Ąžuolyno parką, netyčia sumanytų jį pasirinkti rytiniam krosiukui…, žurnalistams tikrai turėtų ką papasakoti.

TRUMPA ATMINTIS, ILGOS AMBICIJOS

Žinoma, Kauno centras irgi ne mažiau simpatiškai grioviais išvagotas tų pačių elektrikų, kurių vangų darbą spaudoje visą vasarą dangstė savivaldybės klerkai. Negana to, artėjant čempionatui, lyg tyčia, miesto centre pasipylė įvairios rekonstrukcijos ir remontai. Vieno jų neišvengė ir liūdno likimo restoranas „Metropolis“, kuriame 1939-ųjų čempionato metu vyko bene svarbiausias vakarinis krepšininkų gyvenimas. Nors dar metų pradžioje vienas miestą valdančių verslininkų gąsdino Kauną, kad „Metropolyje“ netrukus atidarys „prabangią piceriją“, tačiau kol kas pagrindinėje iš miesto į areną vedančioje arterijoje tebestyro žalia marška aprengti pastoliai, slepiantys vieną kaunietiškiausių simbolių.

Apskritai sunku suprasti, kodėl Kaunas, nuolat akcentuojantis Krepšinio sostinės temą, nepasivargino miesto viešoje erdvėje bent jau priminti sau ir kitiems apie tos „sostinės“ šaknis ir raidą. Pagerbti, galų gale, tikrus krepšinio žmones ir tikrus krepšinio ženklus mieste. Nenuostabu, kad ir atidarant naująją „Žalgirio“ areną, jos autorius E.Miliūnas buvo paprasčiausiai užmirštas ir tik pareikalavus žiūrovams, mero buvo viešai paminėtas…

Ką darysi, ne visiems vienodai gerai sekasi vaidinti meilės krepšiniui scenas, ir dar barškinant euforijos protezais. Ypač, kai šalia liepsnoja tikras krepšinis. Nesugalvotas, nesuvaidintas, aistringas.