MĄSTYMO VIENASKAITA//OSLAS NEAPSISPRENDŽIA DĖL E.MUNCHO MUZIEJAUS

Veržli ir ambicinga Norvegijos sostinės kultūrinė plėtra netikėtai užstrigo: Oslo savivaldybės taryba praeitą savaitę nutarė susilaikyti dėl naujojo E.Muncho muziejaus projekto greta naujosios Oslo operos patvirtinimo ir paliko šią atsakomybę rugsėjo viduryje išrinksimiems naujiesiems miesto tėvams.

Žvelgiant į Oslą iš architektūrinių konkursų nelepinamos Marijos žemės, galvoje netelpa ne gana netikėtas miesto tarybos “susilaikymo faktas”, bet priežastys, paskatinusios Norvegijos sostinės statybų komitetą apsidrausti nuo “galimos urbanistinės klaidos”.

KONKURSAS STEBINO ARCHITEKTŪRINĮ PASAULĮ

Čia turbūt metas priminti naujojo E.Muncho muziejaus projekto istoriją. Itin gerbiamo XX a. pradžios norvegų simbolisto tapybai naujus namus nutarta statyti ant jūros kranto, kadangi Oslas ne žodžiais, o darbais gręžiasi į vandenį, kurdamas įspūdingą veržlaus ir kultūringo miesto vandens fasadą (waterfront). Įvertinę unikalią miestovaizdžio požiūriu būsimos statybos vietą šalia naujosios Oslo operos (architektų biuras Snoheta), ant Bjorvikos įlankos kranto, teritorijos vystytojai, kompanija HAV Eiendom AS, surengė įspūdingą tarptautinį architektūrinį konkursą 2009-aisiais. Jame dalyvavo 10 teritorijos vystytojų pakviestų architektūrinių firmų, įskaitant Tadao Ando, Zaha Hadid, Foreign Office, Gigon/ Guyer Architekten, Henning Larsen ir panašaus kalibro skandinaviškos ir pasaulinės architektūros milžinus. Be to, dar 10 konkurso dalyvių (japonų žvaigždė Kengo Kumo, pavyzdžiui) į konkursą pateko tik įveikę kvalifikacinę atranką.

Vieną reikšmingiausių 2009-aisiais pasaulio architektūrinių konkursų laimėjo ambicingo ispano Juan Herreros studija su projektu „Lambda“, aplenkusi projektus „Merginos ant tilto“ (Christ Gantenbein Architects/ Lie Oyen Arkitekter; Šveicarija, Norvegija) ir „Yin Yang“ (REX Architects; JAV). Įdomu tai, kad Bjorvikos įlankos vystytojai, HAV Eiendom AS, sinchroniškai E.Muncho muziejui, kitoje Oslo operos pusėje, vykdė ir kitą, nemažiau „žvaigždėtą“ konkursą – Nacionalinės Deichman bibliotekos. Pastarąjį laimėjo skandinaviškas tandemas Lund Hagem Arkitekter ir Atelier Oslo bei jų projektas „Įstrižainė“.

OSLAS GALINGAI SUKASI Į JŪRĄ

Tai kas gi atsitiko, kad kruopščiai rengtas ir aukščiausios meistrystės pasaulio architektus sukvietęs konkursas stringa ant realizacijos slenksčio? Kol kas žinoma tik tiek, kad Progreso partijos (konservatyvieji liberalai) atsovai Oslo miesto statybos komitete netikėtai nutarė nepatvirtinti konkursą laimėjusio Juan Herreros studijos projekto statybai. Nepaisant ilgo ir brangaus architektūrinio „konkursavimosi“ ant Bjorvikos kranto, vėl keliama idėja esmingai rekonstruoti ir plėsti esamą E.Muncho muziejų miesto centre.

Norvegijos apžvalgininkai nuščiuvę ir svarsto, kad greičiausiai tik po rinkimų rugsėjį bus galima sužinoti valdančiųjų partijų politiką muziejaus klausimu. Įdomu, kad Bjorvikos teritorijos vystytojai HAV Eiendom AS kol kas niekaip nekomentuoja susidariusios kolizijos, nors E.Muncho muziejui „iškritus“ iš konteksto, pakibtų kelių kvartalų pakrantėje vystymo projektas, kurį, beje, taip pat parengė Herreros studija.

Prieš 8 metus Oslo uosto direkcija įkūrė kompaniją HAV Eiendom AS uosto teritorijų, kurias buvo nutarta panaudoti bendramiestinėms reikmėms, konversijai ir vystymui. Garsioji Oslo opera, 2009-aisiais pelniusi Europos šiuolaikinės architektūros premiją, beje, taip pat iškilo šios kompanijos valdose. Bjorvikos įlankos sugrįžimas miestui gali būti dar reikšmigesnis, nei garsusis Akker Bryge (arch. Niels Torp) rajonas, atkovojęs vietą prie jūros iš laivų statyklos. 15,6 hektaro teritorijoje kompanija HAV Eiendom AS ketina pastatyti net 570.000 “kvadratų” butams, biurams ir komercijai. Tačiau skirtingai nei lietuviai, norvegų vystytojai yra suplanavę ant Bjorvikos kranto pastatyti ir keletą nacionalinio formato kultūrinių objektų: jau minėtus E.Muncho muziejų ir viešąją Deichman biblioteką, Stenersen muziejų ir smulkesnių objektų, kurie suteiktų rajonui gyvą, sodrų ir daugiasluoksnį charakterį. Greta kyla naujos Oslo geležinkelio stoties ir biurų komplekso Barcode ansamblis.

KO SIEKIA POPULISTINIAI ORO GADINTOJAI?

Taigi, Oslo politikų sprendimas atimti iš naujai vystomo pakrantės rajono vieną svarbiausių kultūrinių “žaidėjų” yra labiau negu keistas. Nesiveliant į galimo priešrinkiminio šantažo galimybę, tenka apgailestauti, kad politikų architektūrinis raštingumas ne tik Lietuvoje yra per menkas, jog suvoktų, kad miesto plėtra nėra vien sąmatinių milijonų antklodė, kurią galima, pasitaikius progai, truktelti į savo pusę, nepaisant nieko. Tam tikras meistriškai suplaktas miesto intereso taškų ir funkcijų kokteilis dažnai sukuria stiprų miesto tapatumą ir trauką, generuojančią gyvybingumą ilgus metus. Tačiau modernioje urbanistikoje yra ir aibė pavyzdžių, kai stambūs kompleksai tampa negyvi iš karto arba merdėja ilgus metus, skleisdami aplink save urbanistinę depresiją.

Parengta pagal Views and News from Norway, HAV Eiendom AS ir Herreros Arquitectos informaciją