Algimantas Bublys – ko gero, žymiausias šiuolaikinis lietuvių architektas pasaulyje. Jis bene pusę amžiaus projektavo žinomas JAV sporto arenas, biurus, daugiafunkcinius kompleksus, tačiau Lietuvoje tiek pats, tiek ir jo architektūros darbai žinomi gana menkai. Neseniai architektas viešėjo Kaune, kur be kita ko lankėsi ir Nemuno saloje baigiamoje statyti arenoje „Žalgiris“. Prie šios 16.000 vietų arenos projekto A.Bublys ir pats yra nemažai prisidėjęs. Su Algimantu Bubliu kalbasi Almantas Bružas.
SUKŪRĖ PERVERSMĄ ARENŲ PROJEKTAVIME
Jūs per savo karjerą Amerikoje suprojektavote nemažai reikšmingų pastatų, tačiau Lietuvoje apie juos žinoma gana mažai. Kokius statinius laikote geriausiai pavykusiais?
Iš sporto objektų geriausia pasisekę, ko gero, yra 3. Tai sporto rūmai „Palace“, kur Detroito krepšinio komanda „Pistons“ žaidžia. Joje mums pasisekė "pramušti" architektūrą, įvesti daug naujovių. Tuo metu daug kas eksperimentavo, o mes sutelkėme informaciją ir viską padarėme vienoje vietoje. Buvo gera komanda – ir privatūs vystytojai, ir projektuotojai. Viena didžiausių šios arenos inovacijų – ložės. Iki tol jų nebuvo daroma tiek daug, o mes ložių suprojektavome per 200 ir visos buvo išpirktos dar nė nepastačius arenos. Iki tol niekas nenorėjo rizikuoti ir netikėjo, kad tiek gali parduoti. Mes ložes suprojektavome net apatinėje dalyje, kur jos tarsi savotiški bunkeriai, iš kurių reikia išlipti. Statytojai tuomet numatė, kad iš arenos galima pragyventi ir tai pasiteisino. Padarė, kad būtų galima žaisti ne vien krepšinį, bet ir ledo ritulį, rengti cirko pasirodymus bei koncertus. Netgi šiuo laiku ši Detroito arena laikoma labiausiai pasisekusia Amerikoje. Joje telpa per 22.000 žiūrovų.
Iš mažesnių arenų pasisekusi – „Grand Rapids“ Mičigane. Tai Kauno arenos dydžio – 15.000 – 16.000 vietų arena. Jos struktūra yra „U“ raidės formos. Tokioje arenoje jausmas kitas, tačiau ji labiau tinka koncertams. Tokios formos struktūros arenos yra kartais ir pageidaujama. Žiūrovai čia niekada neatsiduria už atlikėjų nugaros ir visada žinai, kiek joje vietų – nereikia nieko „išpjauti“. „Grand Rapids“ padarėme, kad tą „U“ formą neva galima „užbaigti“, tačiau tai pasirodė per daug brangu. Dar vienas pasisekęs sporto statinys – didžiulis teniso centras „Arthur Ashe Stadium“ Niujorke, kuriame per svarbias varžybas stebėti tenisą gali per 22.000 žiūrovų. Iš viso projektavau 5 ar 6 realizuotas sporto arenas. Dar keletas liko nepastatyta, tačiau ir jos buvo geros pamokos.
PROJEKTAVO NE VIEN SPORTO ARENAS
Tačiau jūs projektavote ne vien sporto arenas. Ką norėtumėte paminėti iš kitos funkcijos pastatų?
Esu projektavęs daug biurų pastatų Detroito regione, taip pat Los Andžele, Dalase. Neseniai suprojektavau visą Inžinerijos mokyklos kompleksą Vakarų Mičigane su studentams mokyti skirtomis eksperimentinėmis popieriaus dirbtuvėmis. Projektavau IBM ir kitoms žinomoms Amerikos kompanijoms. Šiek tiek esu projektavęs ir privačių rezidencijų, daugiabučių. Tik ligoninių neprojektavau – jos man nelabai prie širdies. Dalase realizavome didelį multifunkcinį kompleksą su 4 aukštų parkingu po žeme, biurais, komercinėmis patalpomis ir prabangiais apartamentais viršuje. Dar buvo vienas gana juokingas 4 aukštų 35.000 m² ploto biurų pastatas, kurio dauguma patalpų atviros. Daug padarėme, tačiau dar daugiau projektų liko nerealizuota.
Kurių nerealizuotų projektų jums labiausiai gaila?
Labiausiai gaila dėl laimėto architektūros konkurso suprojektuoti naująjį Detroito oro uostą, kuris dabar priklauso didžiausiai Amerikos skrydžių kompanijai „Delta Airines“. Labai didelis oro uostas, kuris susidėjo iš dviejų dalių – vietos ir tarptautinio oro uosto. Tai milžiniškas kompleksas su požeminiu traukiniu ir daugybe oro uosto vartų. Prieš 18 metų šio projekto vertė siekė 1 milijardą, o dabar būtų 5 – 6 milijardai JAV dolerių. Mes architektūros konkursą laimėjome, bet pamažu mus „išstūmė“ kita firma, kuri turėjo daugiau patirties oro uostų projektavime. Šis, pagal jos projektą pastatytas oro uostas, dabar yra vienas geriausių oro uostų Amerikoje. Jis yra paprastas ir aiškus. Jie modifikavo ir mūsų siūlyto traukinio idėją. Dar projektavome vieną drąsų centrą vienam amerikiečiui, bet jis vėliau nutarė nestatyti. Projektavau Holivude vieną kino kompanijos pastatą, bet, ačiū Dievui, jis nebuvo pastatytas. Per daug užsakovai mus stūmė ten, kas man nelabai patiko. Kartais ir taip pasiseka (juokiasi).
LIETUVOJE – KITA DVASIA
Be abejo, Amerikoje žymiai didesni miestai, pastatų mastelis. Kaip iš užjūrio jums atrodo Lietuvos architektūra? Ar smarkiai skiriasi mūsų architektų profesionalumas, požiūris į darbą?
Lietuvoje yra kitokia dvasia. Čia architektai nori padaryti geriau ir tą gal leidžia užsakovai. Gal net prašo ko nors įdomesnio. Amerikoje, ypač Mičigano valstijoje, viskas turi būti labai praktiška. Svarbiausia, kad būtų funkcionalu, kad daug nekainuotų. Europoje, gal net ir Lietuvoje yra aukštesnė kokybės kaina. Amerikoje už pradinę kainą nieko gero negali pastatyti. Nors girdžiu ir negatyvių komentarų, matyti ir padarytų klaidų, tačiau Lietuvoje projektuoja palyginti gerai.
Kaip vertinate Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno pasikeitimą per pastaruosius 15 metų? Per šiuos metus buvo pastatyta nemažai daugiaaukščių pastatų, o pačios statybos vyko gana spontaniškai. Gal tai primityvus bandymas kopijuoti Vakarų miestus, Ameriką?
Nemanau, kad kopijuojama Amerika. Joje būtų visai kitaip projektuota. Kitokia būtų ir pastatų architektūra. Manau, kad Vilniuje yra palyginti tvarkoj, nors man ne visai patinka tie aukščiausi pastatai – kai kurie man nelabai gražūs. Bet yra svarbu ir eksperimentuoti. Jei neeksperimentuoji, pasidaro labai nuobodu.
STIKLINĖS ARENOS STATOMOS RETAI
Ką tik „gyvai“ pamatėte Kauno areną. Kaip vertinate jos architektūrinius sprendimus?
Kauno arenoje matau nemažai inovacijų. Simas (E.Miliūnas, – red. past.) tai daro su medžiagomis, eksperimentuoja. Man tai patinka.
Įdomu kokie „Žalgirio“ arenos architektūriniai sprendimai nebūtų daromi Amerikoje?
Pirmiausia – nebūtų plieno sienų ir tiek daug stiklo viduje. Tiek stiklo Amerikoje paprastai nebūna ir eksterjere. Ten vyrauja uždarų arenų tendencija ir mėgstama, kad viską būtų galima kontroliuoti, nebūtų jokių blaškymų iš lauko. O tokios atviros arenos, kaip Kauno, daromos labai retai. Retenybė ir tai, kad būtų kaip Kauno arenos pagrindiniame aukšte, kur vidus atitveriamas vien užuolaidomis. Man čia patinka. Ir Amerikoje kartais ginčijamės su tais žmonėmis, kurie nori aklinai uždaryti.
Minėjote, kad Kauno arena funkciškai gerai išspręsta…
Svarbiausia reikėjo įkalbėti, kad būtų įgyvendinamas amerikietiškas arenos modelis. Gerai, kad įkalbinėti nereikėjo – klausėsi (juokiasi). Iš funkcinės pusės amerikiečiai visus reikalavimus į vieną vietą yra sudėję labai gražiai. Tą dabar imituoja ir Europos tautos ir kitur – Azijoje ir t.t. Vis dėlto, Amerikos arenoje nebūtų daroma 4 aukštų – bandytų išsiversti su 2 ar 3. Kaune arena daroma gana erdviai. Iš funkcinės pusės arena išspręsta labai gerai. Kaip aš spėju, ji bus tikrai gera. Manau, kad Kauno arena bus viena geriausių ar net geriausia Rytų Europoje. Gera technologija, patogios kėdės, labai geras matomumas. Kiek pastebėjau, nėra „aklųjų vietų“, kur būtų blogai matyti. Jos viduje yra daug vietų restoranėliams, parduotuvėlėms…
BENDRADARBIAUTI PRADĖJO PRIEŠ 10 METŲ
Ar, jūsų manymu, pasiteisins E.Miliūno architektūrinio kolektyvo sprendimas Kauno areną atverti į aplinką, miestą?
Aš manau, kad taip. Patiks žmonėms, kad iš bendrųjų patalpų gali matyti tiek vidų, tiek aplinką. Kauno arena yra erdvi. Ji erdvesnė už „Grand Rapids“ ir net už Detroito „Palace“ – ten buvome labai suvaržyti ir priversti mažinti arenų tūrį, nes tūris yra pinigas. Čia atrodo, kad tūrį buvo galima daryti pagal tai, kiek jo reikia.
Kaip jums pasirodė „Žalgirio“ arenos santykis su pačiu miestu, su prieš kelerius metus Nemuno pakrantėje pastatytu prekybos centru „Akropolis“, jo parkingu virš Karaliaus Mindaugo prospekto?
Su „Akropoliu“ – sunku. Tai net ne pats „Akropolis“, bet jo parkingas. Aš daugiau prisidėjau prie arenos vidaus, o prie pastato išorės dirbo Simas. Aš architektūrą būčiau kiek kitaip daręs, tačiau man patinka Simo eksperimentavimas.
Koks iš tikrųjų jūsų indelis į Kauno arenos projektą – jo architektūrą, funkcinę schemą? Ar Miliūnas su jumis tarėsi?
Viskas prasidėjo jau seniai – prieš 10 metų. Tuo laiku labai daug bendravome. Paskui Simo grupė buvo atvažiavusi į Ameriką, kur apžiūrėjo arenas. Tuomet projektuotos Kauno arenos vidus iki šiol išliko panašus, daugiau pasikeitė jos pakraščiai. Mane Simas vadina bendraautoriumi, bet viskas čia suprojektuota paties Simo dėka. Aš labiau konsultantas. Architektūriniai sprendimai čia yra daugiau Simo, o mano įnašas labiau yra funkcinė dalis. Ji jau yra išbandyta Šiaulių arenoje. Mes pasitardavome daugiausia dėl kai kurių techninių dalykų. Mielu noru jam padėjau ir padėsiu, jei tik reikės ir toliau.
LAIKAI BUVO TIESIOG PER GERI
Kas nulėmė jūsų sprendimą išeiti iš darbo Amerikoje? Ar čia asmeninis apsisprendimas ar ekonominės krizės padariniai?
Iš tikrųjų, tai mane atleido iš darbo. Buvo mažinama visa mūsų architektų grupė. Mūsų architektūros firma priklausė Detroito priemiesčio miestelio Soufildo statybos kompanijai („Barton Malow“, – A.B.). Iš pradžių buvome savarankiškas 25 – 30 architektų padalinys („Barton Malow Design“, – A.B.), tačiau mus pamažu įtraukė. Žinai, statybininkai – kitas pasaulis. Kai užgriuvo krizė, sumažėjo darbų ir prieš porą mėnesių mūsų grupę sumažino. Tuo labiau, kad dauguma architektų buvo pagyvenusio amžiaus.
Beje, prieš 8 metus aš suprojektavau tos statybinės kompanijos dabartinę būstinę. Jiems labai patiko, nes jie tuomet išlindo iš standartinio pastato, kuris buvo tamsus ir nejaukus. Retenybė, kad statybos kompanija sau pastato tokios kokybės pastatą. Pro stiklo sieną vienoje jo pusėje matyti pelkė su daug augmenijos, o viduje yra 4 aukštų atriumas…
Ar Amerikos statybų sektoriuje bei Amerikoje apskritai smarkiai jaučiama krizė? Kokie jos padariniai?
Aš juokauju, kad mane turėjo iš darbo atleisti jau anksčiau, nes per krizę labai sumažėjo užsakymų. Nežinau ką dabar daro architektai. Anksčiau, kai būdavo blogai Detroite, važiuodavo į Čikagą, Niujorką, Los Andželą. Dabar visur tas pats. Architektūros srityje Detrito apylinkėse yra 3 – 4 firmos, kurios gerai laikosi. Iš kitų – tik viena kita išlaviruoja.
Amerikoje dabar gal net blogiau nei Lietuvoje. Detroite labai sumažino automobilių kompanijas – atleido daug darbininkų. Įvyko savotiškas apsivalymas. Dabar jau pradėjo gerėti, tačiau tų atleistųjų atgal nebesamdo. Nebegrįš tie patys laikai – jie buvo tiesiog per geri. Ši krizė labai skirtinga nuo visų kitų. Detroite yra labai problematiška atmosfera, daugelis yra palikę savo namus.
LAISVAS SAVO PASIRINKIME
Į Lietuvą bei Kauną šiaip užsukate ne taip jau dažnai. Kas jus čia atbloškė šįkart?
Bandžiau suderinti 2 dalykus – Kauno arenos atidarymą (dėl užsitęsusių statybos darbų arenos atidarymas buvo nukeltas, – A.B. past.) ir žmonos laidotuves. Žmonos Birutės pelenus palaidojau praėjusį šeštadienį (gegužės 14 d.,– A.B. past.) Petrašiūnų kapinėse. Žmona buvo labai didelė aktyvistė čia Lietuvoje, išeivijos bendruomenėje. Pernai ji Vilniuje labai susirgo, liepos 31 dieną grįžo namo į Ameriką ir per dvi su puse savaitės mirė. Įtarė kasos vėžį. Nors ji gimusi Vokietijoje, jos valia buvo ilsėtis Kaune.
Užjaučiu… Jei teisingai supratau, tai dabar į Lietuvą ketinate atvykti dažniau. Gal jau turite čia ir kūrybinių planų?
Būtų smagu, bet pažiūrėsim. Pirmiausia reikėtų čia atsikraustyti – negali iš Amerikos dirbti. Bandysiu čia dabar praleisti daugiau laiko – pusę metų ar ilgiau. Turiu 2 butus Vilniuje, kuriuos mėginu parduoti, kad galėčiau įsigyti vieną – konsoliduoti. Dar nežinau, ką čia darysiu. Norėčiau pakeliauti po Lietuvą, po Europą, po pasaulį. Aišku, jei turėsiu tam lėšų. Jaunystėje esu du kartus apsukęs pasaulį – autostopu, pigiausiais traukiniais. Studentavimo laikais buvau Europoje, o per tarnybos atostogas – Korėjoje, Japonijoje, Filipinuose, Indijoje, Nepale, Pakistane, Afganistane, Irane, Turkijoje. Teko susipažinti ir su tuometinės Jugoslavijos saugumu – buvo areštavę, tačiau tada keliauti nebuvo labai pavojinga. Dabar negalėčiau to pakartoti.
Ką darysiu vėliau – nežinau. Gal neformaliai su kuo nors bandysiu padirbėti Amerikoje ar dėstysiu… Esu visiškai laisvas savo pasirinkime.
Ačiū už pokalbį.
Kauno „Žalgirio“ arenos eksterjero ir interjero fragmentai bei architekto Algimanto Bublio pirmojo apsilankymo arenoje momentai:
