KULTŪROS POLITIKOJE NOKSTA ESMINĖ REFORMA//STEIGIAMA MENŲ TARYBA

Siekiant demokratizuoti kultūros valdymą, dar praeitą vasarą buvo nutarta atskirti nacionalinės kultūros politikos formavimą ir jos administravimą bei įgyvendinimą. Seimas, paskelbęs  Kultūros politikos kaitos gaires, nurodė Mokslo tarybos pavyzdžiu įsteigti Nacionalinę kultūros tarybą, kuri perimtų iš Kultūros ministerijos beveik visas su kultūros finansavimu susijusias funkcijas. Prezidentūroje įvykusiame pasitarime dėl Kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo, Kultūros ministras Arūnas Gelūnas pristatė baigiamą rengti Lietuvos menų tarybos modelį.

Dabartinė Kultūros ministerijos struktūra trukdo įvertinti įvairių kuruojamų sričių specifiką, ypač – kai kurių iš jų tarpdisciplininį pobūdį, specifinį santykį su visuomene. Šiuo metu taikomas kultūros politikos formavimo ir administravimo modelis yra neefektyvus, neleidžiantis užtikrinti kultūros procesų tęstinumą bei atsinaujinimą.

REMIAMASI ŠIAURIEČIŲ PATIRTIMI

Lietuvoje iš esmės nebuvo pakeistas iš sovietinių laikų paveldėtas kultūros administravimo modelis ir jos institucinis pobūdis, neužtikrinta kultūros savireguliacija. Kuri yra esminis kultūros politikos įgyvendinimo demokratinėje visuomenėje principas. Sustiprėjusi priešprieša tarp valstybinio kultūros administravimo ir visuomenės kultūrinių interesų nesukūrė sveikos konkurencinės aplinkos kultūrinėms iniciatyvoms, o priešingai – susilpnino pasitikėjimą valstybės vaidmeniu puoselėjant kultūrą ir iškėlė aibę klausimų dėl valstybės lėšų panaudojimo kultūros politikai įgyvendinti efektyvumo ir skaidrumo.

A.Gelūnas teigė, kad kuriant nacionalinės Menų tarybos modelį labiausiai remtasi šiauriečių bei britų sandraugos šalių kultūros valdymo patirtimi. Anot ministro, „Menų taryba turėtų tapti didesnės menininkų autonomijos zona“. Tokia dvinarė kultūros valdymo sistema jau senokai veikia Airijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse. Menų taryba turėtų tapti valstybiniu ekspertu meno politikos klausimais. Ją sudarytų 11 narių, kuriuos deleguotų kūrybinės visuomeninės organizacijos (6) ir Kultūros ministras (5).

KRITIKUOTOS PER TAMPRIOS SĄSAJOS SU MINISTERIJA

Kūrybiniams projektams vertinti būtų sudaromos ekspertų komisijos. Lietuvos menų tarybos veiklą ketinama finansuoti iš Kultūros rėmimo fondo lėšų, taip pat iš valstybės biudžeto. Ministras akcentavo, kad kultūros infrastruktūros plėtra ir toliau būtų finansuojama per Kultūros ministeriją, o kino industrija, dėl savo specifikos ir didelių kaštų, – per netrukus įkursimą Lietuvos kino institutą.

Pasitarime Prezidentūroje iš principo buvo pritarta Lietuvos Menų tarybos projektui, tačiau sukritikuota pernelyg tampri Tarybos sąsaja su Kultūros ministerija ir pavaldumas ministrui, o ne Seimui ar bent jau Vyriausybei. Taip pat kritikuotas Menų tarybos eleminavimas iš kultūros politikos formavimo klausimų ir pernelyg fragmentiškas kultūros realizavimo sistemos modelis, itin akcentuojant kiną, o nutylint tokias svarbias kūrybines industrijas, kaip architektūra ir dizainas.

Ministras pažadėjo, kad Lietuvos menų tarybos modelis dar bus tobulinamas, siekiant jo ilgalaikio efektyvumo.