Lietuvos architektūra, anot architektūros kritikų ir specialistų, vis ieško aiškesnės krypties ir identiteto. Procesas lėtas – galbūt dėl kūrybinei laisvei nepalankiosvisagalio užsakovo, besidominčio tik pelnu, pozicijos, galbūt dėl menkos galimybės pasireikšti, o galbūt dėl neretai pasitaikančio kūrėjų neprincipingumo ir kompromisinės laikysenos.
Tačiau pasitaiko ir kitokių – kūrybinio potencialo, drąsos – pavyzdžių, pretenduojančių tapti ikonomis, žyminčiomis naujos Lietuvos architektūros kelius. Vienas tokių – ką tik Vilniuje, tarp Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių, iškilęs Lietuvos generalinės, Vilniaus apygardos, rajono apylinkės ir miesto apylinkės prokuratūrų pastatas.
KETVIRTOJI DIMENSIJA
Prieš keletą metų visiškai bergždžiame 3 projektų architektūriniame konkurse geriausiu pripažintas drąsus, originalus architekto Kęstučio Lupeikio projektas nenugąsdino konservatyvia įstaiga laikomo užsakovo. Ne mažiau džiugu, kad konkursui pateikta architektūrinė koncepcija materializuota beveik be pakeitimų.
Pasirinkęs architektūrinės išraiškos, įvaizdžio formavimo prioritetus, nykiame pilkų sovietinių daugiabučių fone architektas K.Lupeikis dunkstelėjo „antikūną“ – solidų juodą kubą. Intrigą sustiprino tai, kad masyvus tūris pakabintas virš skaidraus cokolinio aukšto, todėl atrodo dar labiau izoliuotas nuo aplinkos.
Griežta, lakoniška 10 aukštų pastato forma, anot K.Lupeikio, simbolizuoja tvarką, pastovumą ir semantiškai labiausiai tinka teisėtvarkos įvaizdžiui kurti. Įtaigos pridėjo pasirinkta spalva ir tekstūra – kubas apdailintas juodu poliruotu granitu. Natūralus akmuo prokuratūrai suteikė rimties ir solidumo, o juoda spalva, simboliškai priskiriama ir teisėjams – patikimumo ir santūrumo.
Monumentalų architektūros charakterį atsveria nedidelių pasvirusių langų bei granito plokščių ritmas. Daktaro disertacijoje nagrinėjęs minimalizmo architektūroje transformacijas, K.Lupeikis „Statybų pilotui“ teigė, jog dinamišku ornamentu padengtas statiškas prokuratūrų kubas virsta „hiperforma“ – esą elementari forma įgaunanti naujų savybių, neprarasdama prigimtinių, jai suteikiama „ketvirtoji dimensija“.
Atitinkamas prokuratūrų būstinės įvaizdis išreikštas įėjimo sprendiniu. Cokolinį aukštą architektas beveik visu pastato perimetru iki pusės pridengė atraminėmis sienutėmis, o įėjimą suprojektavo paprastą, santūriai įtrauktą. Taip, anot autoriaus, teisėsaugai nusidėjęs lankytojas priverčiamas nusilenkti, nusileisti iš kasdienio gyvenimo į rūsčią aplinką savotišku nerimą žadinančiu tuneliu. Kad klientas čia nėra „visada teisus“, atspindi ir sprendimas pagrindinę įėjimo trasą dubliuoti su pagrindiniu įvažiavimu į požeminį parkingą.
ŽVILGSNIS Į PASVIRUSĮ GYVENIMĄ
K.Lupeikis teigia neturintis kūrybinio metodo, taikomo visiems projektams. „Šiuo atveju – prokuratūros pastatas, taigi mintyse kilo rūstaus kubo vaizdinys“, – „Statybų pilotui“ sakė architektas. Pradėjus rengti projektą, vizijai ieškota tinkamų funkcinio planavimo principų, konstrukcinių sprendinių. K.Lupeikis bandęs sukurti kuo paprastesnę ir racionalesnę struktūrą, šiaip jau į funkciją jis žiūrįs rezervuotai. „Kiekvienai architektūrinei idėjai funkciją galima pritaikyti. Žinoma, kartais pastaroji nukenčia, tačiau menas juk nėra funkcionalus. Architektūra ir yra menas, o ne tik utilitarinė vartojimo ir būsimojo pelno schema“, – prioritetus aiškino architektas.
Kompaktiškai pastato formai pritaikyta paprasta struktūra: aplink šerdį – atrijų – patalpos išdėstytos perimetru. Kabinetus, suprojektuotus išoriniame sluoksnyje, nuo atrijaus skiria koridorius ir techninių patalpų eilė. Inžinerinės ir mokymo salės segmentus, „sukrautus“ ant stogo, architektas pridengė parapetu – pastatas paaukštėjo vienu aukštu, tačiau išlaikė vientisą siluetą.
Pradiniu projekto variantu siūlyta stačiakampė planinė struktūra tapo plastiškesnė: koridoriaus, skiriančio biurų ir techninių patalpų blokus, sienas architektas suprojektavo lenktas. Anot jo, toks sprendimas padėjo racionaliau panaudoti gilių kabinetų erdves, o lengvai besisukantiems koridoriams – suteikti dinamikos.
Estetikos pirmenybė prieš ergonomiką pastarosios nenaudai labiausiai išryškėja prokurorų darbo celėse. Nors projektuojant planinė schema buvo kurta lanksti, tokia, kad galėtum patalpas prireikus jungti ar skaidyti, dabar kišenės dydžio kabinetus skiria stacionarios pertvaros. Mažoje erdvėje dominuojanti „nefengšujiška“ pasvirusi lango plokštuma darbo aplinkoje kuria daugiau įtampos, nei tonizuoja.
Efektas kiek sušvelnėja didesnėse patalpose – erdviuose generalinio prokuroro ir jo pavaduotojų kabinetuose, viršutiniame aukšte įrengtoje kavinėje, turinčioje išėjimą į stogo terasą.
SALIŲ KAPSULĖS ORE
Architektūros, kaip spektaklio, o ne buities, žaidimą autorius pratęsė pagrindinėje prokuratūrų erdvėje. Pliko, grubaus betono atrijus išplėtė vestibiulio erdvę iki pat įstiklinto stogo, pro kurį į pastatą srūva dienos šviesa. Dėl gaisrinio saugumo reikalavimų visą atrijų teko įstiklinti. K.Lupeikis apgailestavo, jog balkonų holai praradę tiesioginį ryšį su vidiniu kiemu, kita vertus, centrinė erdvė tapo vientisa.
Stiklinis „šulinys“ yra scena svarbiausiems interjero elementams – netaisyklingų, organiškų formų konferencijų ir posėdžių salių kapsulėms, iškištoms tuštumoje. 150 vietų konferencijų salė kybo pirmame aukšte, o mažesnė, kolegijų salė – devintame.
Pilku gipskartoniu apdailintos „ląstelės“ yra pagrindiniai saikingo interjero akcentai, skleidžiantys stiprių emocinį krūvį. Sceninio dramatiškumo kompozicijai pridės šviestuvai, koncentruotais spinduliais apšviesiantys tam tikrus salių-skulptūrų taškus. Iš lenktų dvigubų paviršių sukonstruotos kapsulės yra aklinos – anot K.Lupeikio, stiklo panaudojimas silpnintų kontrastą tarp asketiškos, griežtos pastato ir plastiškos salių architektūrinės raiškos.
Kaip „Statybų pilotui“ teigė K.Lupeikis, pagal originalius pasiūlymus likusiame interjere turėjo būti išlaikyti tie patys saikingo medžiagų ir spalvų naudojimo principai, kaip ir eksterjere ar atrijuje. Tačiau užsakovų iniciatyva pasikeitus interjero dizaineriui, minimalistiškumas susilpnėjo kai koridoriuose, kabinetuose, konferencijų salėse, be K.Lupeikio siūlyto pilko betono ir gipskartonio, panaudotos vizualiai aktyvios medžiagos, be to, atsainiai realizuotos detalės.
INDIVIDUALUMAS SVARBIAU UŽ KONTEKSTUALUMĄ
Naujasis prokuratūrų pastatas neabejotinai tapo anemiško sostinės konteksto dominante. Tačiau kažin ar jam galima priskirti flagmano, duodančio toną tolimesniam aplinkos urbanistiniam vystymuisi, vaidmenį. Impozantiškas tūris su gretimais chruščiovinių daugiabučių kvartalais kontrastuoja stambiu masteliu, kietu įsodinimu į sklypą, nebūdingu medžiagiškumu – nepaiso aplinkos, yra „pats sau“, lyg meno kūrinys. Vis dėlto visiškai išeksploatuoti skulptūros įvaizdį sutrukdė urbanistiniai sprendiniai: apmaudu, jog priešais pastatą neliko vietos viešajai erdvei, kuri ne tik galėjo stipriau „išeksponuoti“ patį objektą, tapti visuomeniniu traukos tašku. Vietoje reprezentacinės aikštės už pastato likusią erdvę architektas skyrė parkingui. Minimalistinė kompozicija „užteršta“ ir šalia pastato „pribarstytais“ utilitariais ventiliacijos agregatų segmentais.
Kad pastatas „nejautrus“ kontekstui, „nepalaiko“ dialogo su aplinka – tai esąs sąmoningas K.Lupeikio pasirinkimas. „Beveidžiame kontekste nebuvo į ką lygiuotis. Be to, man atrodo abejotina šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje propaguojama tendencija „neišsišokti“. Architektas turi galvoti, kaip sukurti gerą namą, o ne kaip jį paslėpti aplinkoje. Prokuratūrų projektu ir reikėjo sukurti pastebimą pastatą“.
Aiškiai pademonstruotas bekompromisis požiūris į architektūrą, jos santykį su aplinka sulaukė dviprasmiškų vertinimų architektų bendruomenėje ir visuomenėje. Bet kad tai vienas konceptualiausių ir ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos architektūros pavyzdžių, specialistai yra pripažinę jau kelis kartus: 2007 metais šis projektas pelnė „Metų objekto“ titulą, o šiemet buvo nominuotas Aplinkos ministerijos apdovanojimui bei tarptautinei L.Mies van der Rohe’s Europos architektūros premijai.
ADMINISTRACINIS PROKURATŪRŲ PASTATAS
Rinktinės g. 5A, Vilnius
Užsakovas: LR generalinė prokuratūra.Projektuotojas: UAB „Vilniaus archprojektas“, K.Lupeikio architektūrinio projektavimo įmonė. Architektas: Kęstutis Lupeikis. Konstruktoriai: Vytautas Pabrėža, Jūratė Vašeikienė Gen. rangovas: UAB „Vėtrūna“. Parametrai: bendrasis plotas – 17.440 m², aukštingumas – 9 aukštai, 35 metrai; sąmata – apie 87 mln. litų. Datos: konkursas – 2004 metai; projektavimas – 2004–2006 metai; statyba – 2007–2008 metai. Konstrukcijos: gelžbetonis, plieno karkasas, monolitinės gelžbetonio perdangos (UAB „Vėtrūna“). Apšiltinimas: akmens vata. Fasadai: poliruotas juodas granitas (Kinija, UAB „Loro“). Fasado apšvietimas: UAB „Gaudrė“ (LED’ai langų nišose). Stogas: sutapdintas; gelžbetonio, ruloninė danga. Stoglangiai: aliuminio konstrukcijų (UAB „ASF“). Vitrinos, durys: aliuminio konstrukcijų (UAB „Aliuminio linija“). Originalios eksterjero detalės: fasado piešinys (UAB „Loro“).Šildymas:centralizuotas, miesto. Vėdinimas: UAB „Vėsa“. Liftai: UAB „Elektros pavara“.
INTERJERAS
Interjero architektas: Kęstutis Lupeikis (vestibiulis, atrijus, salės). Sienos: natūralus betonas, grūdintas berėmis stiklas, gipskartonis, stiklo vitrinos. Lubos: stiklas, stoglangis (UAB „ASF“, UAB „Glasma“). Grindys: granitas. Laiptai: gelžbetonis, keraminės plytelės. Šviestuvai: UAB „Gaudrė“. Atrijaus salių tūriai: dvigubo kreivumo paviršiai; metalinis karkasas, dažytas gipskartonis (konsultavo – UAB „Knauf“). Architektūrinės koncepcijos realizavimas: 95 proc.
