Dičiaus niekada nebus per daug. Tiesus ir atviras, kantrus ir atkaklus, nuoseklus ir sąžiningas, pilietiškas ir visuomeniškas, atsidavęs architektūrai ir kūrybiškas. Akimirksniu atpažįstantis tokius pat. Vertinantis, remiantis, nuoširdus. Nesvarbu – bendraamžis ar visai jaunas.
Nerimsta Vytautas Dičius. Jam ne vis viena, kodėl haneriai ryja stadionus sostinės centre. Jam nėra ramybės, kai valstybė tris dešimtmečius tąsosi su Nacionaline Gėda ant Šeškinės kalvos. Jam giliai skauda, kai Lietuvoje vis labiau ir labiau devalvuojama architektūra, pataikaujant sunkiasvoriams lobistams. Jam stoja pulsas matant, kaip architektūros studijos išsigimsta į gylį ir į plotį.
Toks yra architektas, profesorius Vytautas Jurgis Dičius. Tokią manevringą ir daugiašakę asmenybę tik Algimantas Mačiulis tegalėjo „sufasuoti“ į knygą: 175 puslapių foliantas „Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“ gula ant stalo.
Knygos sutiktuvės Vilniuje atsitiks šiandien, Architektų pilaitėje (Kalvarijų g.1) rugsėjo 14, 18 valandą.
Kaune V.J.Dičių, A.Mačiulį ir Knygą apturėsime rugsėjo 27, 18 valandą Architektų namuose, Galeria Urbana (Vilniaus g.22).
Nemaloni detalė: knygos „Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“ tiražas gimė kuklus – vos 300 vnt. Taigi, po Vilniaus ir Kauno pristatymų knygos teks ieškoti, greičiausiai, bibliotekose. Todėl bent jau čia perverskim juodai-baltą, Bauhauzu kvepiantį tomelį architektūros…
1 skyrius: VAIKYSTĖ. JAUNYSTĖ iš kurio sužinome apie architekto kilmę, anksti patirtą vyrišką edukaciją, sovietų represuotą tėvą (JAV pilietį) ir trumpos distancijos saviešką Anykščių gimnazijoje, atvedusią ne tik į Vilnių, bet ir į architektūrą. Skyrius trumpas, parašytas rupiu autobiografiniu stiliumi.
2 skyrius: STUDIJOS, kuriame Architektas susipažįsta su Algimantu Mačiuliu. Pažintis lemtinga: pastarasis dar nėra parašęs nė vienos knygos, todėl intuityviai ima stebėti bendrakursį, kad vėliau (po 69 metų, tarkim) parašytų Knygą. Paraleliai susipažįstame ir su kitais Vilniaus Dailės instituto Architektūros fakulteto bendramoksliais. Turime progą nustebti – trečdalis nacionalinio architektūros genofondo sėdėjo viename suole: V.E.Čekanauskas, V.Brėdikis, A.Žebriūnas, V.J.Dičius ir, žinoma, A.Mačiulis.
3 skyrius: DARBO PRADŽIA pasakoja apie pirmą Architekto darbą – architektūrinės šeimos sukūrimą ir migraciją į Kauną, kuris priėmė ir ėmėsi iš gabaus jaunuolio daryti žmogų. Trylikos metų procesas prasidėjo institute „Litgiprogorstroj“, o baigėsi Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale. Knyga teigia, jog tai – kūrybingiausias Architekto periodas.
4 skyrius: REIKŠMINGI DARBAI KAUNE supažindina skaitytoją, ypač iš Vilniaus, su gausiais bauhauzinės architektūros opusais laikinojoje sostinėje. Kauniečiams iki skausmo pažįstami KPI studentų miestelio pastatai prabyla juodai-baltuose puslapiuose švaria Architekto estetika, tūrių harmonija ir neofunkcionalistine architektonika.
5 skyrius: PEDAGOGINIS DARBAS skirtas bene trims dešimtmečiams Architekto paskirtiems triūsui VISI, vėliau VGTU (Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Skyriuje gausu šiandieninės architektūros lyderių veidų ir vardų, vienaip ar kitaip patyrusių Architekto pedagogiką. Čia taip pat randame informacijos apie reguliarius „Dičiaus architektūros desantininkus“, siųstus į Kauną, kad bent iš dalies kompensuotų tą netektį, atsivėrusią Architektui išvykus į Vilnių.
6 skyrius: PROJEKTUOTA IR DIRBANT DĖSTYTOJU sklidinas šilumos, bendradarbiavimo su architektūriniu jaunimu ir tolerancijos. Čia aptinkame keisčiausių objektų įvairiausiose Lietuvos vietelėse Architekto suprojektuotų su daug žadančiu jaunimu, kuris šiandien pats sau vienas skinasi nacionalines premijas ir tolsta architektūrinės tobulybės kryptimi.
7 skyrius: VISUOMENINĖ VEIKLA skaitytojui turėtų baigtis klausimu „ir ko tiktai Dičius nedarė?“. Klausimas logiškas, bet neprivalomas. Nes ilgi Architekto metai Architektų sąjungos pirmininko poste bei Architektų rūmų vadovo kajutėje nebuvo komforto ir ramybės metas. Nuveikta daug telkiant cechą, kovojant už architekto ir architektūros vaidmens stiprinimą valstybėje, traukiant į kritikos šviesą architektūrines diversijas.
8 skyrius: ŠEIMA – žemiškas, tenkinantis smalsumą bei nužymintis privačią Architekto erdvę. Tačiau, nors čia ir atsiranda spalvotų nuotraukų, skyrius didelio apetito neturėtų sukelti. Ypač žurnalo „Žmonės“ prenumeratoriams. Skaitant pasąmonėje turėtų vis dar švytėti baltieji kaunobauhauziniai Architekto opusai…
Liu
( 2018-09-14 )
Priežastis rimta ateiti pas metrą