APYSTOVOS 1933: LIETUVIŠKO STILIAUS REIKALU [MIESTO GYVENAMIEJI NAMAI]

Kultūrėdamas miestas darosi tarptautinis, kaip tarptautinis virto civilizuoto žmogaus rūbas (frakas, smokingas, gatvės ar kelionės kostiumas). Elekticizmas seniai įkyrėjo – jis taip sudarkė miestų vaizdą, kad nenuostabu, jog turtingesni Europos miestai nuo XIX amž. statytose dalyse dabar „valosi“ nuo įvairių „cackų“ ir priima ramų, modernišką vaizdą. Gal ir Lietuvos miestuose galės išaugti savo architektūros stilius, jei paties gyvenimo formos natūraliai sudarys tam pagrindą. Deja, kol kas mūsų miestai neturi centralinės įstaigos, kurios pareiga būtų rūpintis statomųjų trobesių formų kultūra (stilium ir derinimu prie aplinkumos).

Kiekvieno krašto architektūros stilių daugiausia charakterizuoja kaimiečių trobesiai. Tie trobesiai įgauna ypatingą, bet natūralią išvaizdą, taikantis prie gamtos sąlygų, klimato, esamų po ranka medžiagų ir žmonių darbo rūšies. Juo mažiau kaimas yra priklausomas nuo miesto kultūriškai ir ekonomiškai, juo ilgiau užsilaiko savotiškas jo gyvenimas ir juo pastovesnė esti kaimiečių gyvenamųjų namų statybos tradicija.

Mes turime gana charakteringą kaimo architektūrą. Kaimiečių trobesiai statomi kelių, natūraliai išsirutuliojusių tipų. Dėl tos priežasties kaimo architektoninė dispozicija yra rami, aiški ir įtikinanti. Kaime individas mažiau tepasireiškia, todėl visas kaimas lengvai sudaro vienokią masę arba kolektyvą.

Mieste, kur kiekvienas savo kaimynus nori pralenkti savo namo išvaizda, vartojamos individualinės architektoninės išreiškos priemonės (bendram gatvės vaizde jos dažnai nesiderina).

Didieji Europos miestai išaugo 19 amžiuje: tuo laiku sušablonėjo įvairūs miesto namų papuošimai. Taigi, nežiūrint individualių pastangų, tie miestai, bendrai, pasidarė panašūs į vieni kitus. Nebus perdėta, jei pasakysime, kad Bukarešte, Paryžiuj, Vienoj, Berlyne ar Briusely galima rasti daug panašių gatvių ir vietų. Kultūrėdamas miestas darosi tarptautinis, kaip tarptautinis virto civilizuoto žmogaus rūbas (frakas, smokingas, gatvės ar kelionės kostiumas). Bet senieji Europos miestai turi dar tokių dalių, kur yra užsilikę senoviniai ar viduramžių trobesiai bei kvartalai, kurie ir sudaro svarbiausius tų miestų charakterių bruožus.

Europos miestai augo natūraliai ar buvo dalinai planuojami, taikantis prie senosios jų dalies bei naujų vietos aplinkybių. Amerikos miestai (New-Yorkas, Chicaga ir kt.) išplanuoti beveik šachmatų lentos pavidalu.

Kalbėdami apie kokio nors miesto, ypačiai senesnio, tautinį stilių sunku, beveik negalima, nes jo išvaizdai sudaryti prisidėjo įvairių laikų stiliai (romantika, gotika, renesansas, barokas), kurie buvo ar virto, bendrai imant, tarptautiniai.

Lietuvos miestuose taip pat liko tų stilių ženklų. Gyvenamieji mūsų miestų namai žymių stilių tradicijų nepaliko, bet gavo aiškios eklekticizmo įtakos, kaip ir kitur, vėlesniais laikais. O elekticizmas taip jau įkyrėjo, taip sudarkė miestų vaizdą, kad nenuostabu, jog turtingesni Europos miestai nuo XIX amž. statytose dalyse dabar „valosi“ nuo įvairių „cackų“ ir priima ramų ir, bendrai, modernišką vaizdą. Moderniško stiliaus priešai tvirtina, kad miestas, visas virtęs modernišku, bus šabloninis, nuobodus.

Mes žinome, kad vienokios rūšies kolektyvas, vis tiek kas jį sudaro, palieka mumyse galingą ir didingą įspūdį. Gatve žygiuojanti kareivių kuopa, jūromis plaukianti karo laivų eskadra, skrendanti orlaivių eskadrilė ir t. t. rodo didelę jėgą ir tvarką, o tai sužadina mumyse pasigėrėjimo jausmą.

Kartais patys žmonės instinktyviai pageidauja charakteringų rūbų (uniformos), visai negalvodami apie šabloną. Kaip negražiai atrodo, jei vienos ginklų rūšies kareivių kuopoj žygiuoja keletas kitokios uniformos kareivių, taip negražu yra vienokios išvaizdos namų gatvėje, išlendantis iš bendro vaizdo koks „originalas“. Toks galėtų būti, jei jis vyrautų, viršytų visą masę.

Kai kurie mūsų miestų trobesiai nėra charakteringi bei stilingi dėl žemos jų formų kultūros ir kitų, aukščiau minėtų priežasčių. Jie neturi jokių lietuviškų pažymių, be ornamentikos, kuri dažnai klaidingai pavartojama (pav., liaudies audinių ar juostų raštai yra daromi iš tinko ar medžio, kas visai toms medžiagoms netinka, nes matant tokį ornamentą, tenka pagalvoti apie audimą, apie gijų ir siūlų kryžiavimą ir t. t.)

Lietuvos miestuose galės išaugti savo architektūros stilius, jei paties gyvenimo formos natūraliai sudarys tam pagrindą. Jokie fantastingi bei dirbtini stiliai, nors būtų propaguojami kaip tautiški, negalės prigyti, kaip ir kitur panašūs neprigijo (pav., taip vadinamas „jaunuomenės stilius“ — Jungendstil).

Mūsų miestai neturi centralinės įstaigos, kurios pareiga būtų rūpintis statomųjų trobesių formų kultūra (stilium ir derinimu prie aplinkumos). Kadangi yra architektų išėjusių įvairias užsienio mokyklas, jų kūryba gali pasidaryti perdaug įvairi, kas prieštarautų miesto architektoninės išvaizdos vieningumui.

Ištraukos iš knygos „Miesto gyvenamieji namai“, Vladas Švipas, architektas (kalba netaisyta). Kaunas, 1933. (iš Audriaus Ambraso archyvo).

LIETUVOS ARCHITEKTŲ SĄJUNGOS 90-MEČIUI SKIRTA