Intensyviu visuomeniniu gyvenimu garsėjančioje Barselonoje (Ispanija) kas dvejus metus renkami geriausi Europos pastatai bei garbinga Mies van der Rohe premija apdovanojami jų autoriai, vyksta Architektūros festivalis ir kiti architektūriniai renginiai. Katalonijos sostinėje nuolat kyla ir išskirtinės architektūros visuomeniniai bei komerciniai pastatai, kuriamos patrauklios viešosios erdvės. Dar neseniai vien kaip architekto A.Gaudi miestas garsėjęs Viduržemio pajūrio didmiestis vis labiau įsijaučia į Europos architektūros sostinės vaidmenį. Ir ne veltui.
ELITINĖ ŠIUOLAIKINĖS ARCHITEKTŪROS KOLEKCIJA
Barselona šiuolaikinės architektūros lyderės vaidmens Europoje pastaraisiais metais užsitarnavo ne vien dėl geriausius Europos pastatus renkančio Mies van der Rohe fondo ar bene ryškiausios žemyno architektūros fiestos – Architektūros festivalio. Šie renginiai, be abejo, yra svarbi Katalonijos sostinės architektūrinės politikos dalis – padeda būti visuomenės dėmesio centre, į miestą atvesti tarptautines architektūros pajėgas ir pan. Tačiau ne mažiau svarbi architektūra bei miesto urbanistinė sveikata, kurioms kataloniečiai skiria ypatingą dėmesį. Eilinio miesto pagrindiniu traukos objektu galintys tapti išskirtinės architektūros objektai čia renkami it kruopščiai formuojamos architektūros „kolekcijos“ egzemplioriai.
Barselona, atrodo, pasiryžusi įrodyti, kad patrauklūs gali būti ne tik muziejai, bet ir komerciniai pastatai. Dėl kryptingos architektūrinės politikos jos urbanistinis audinys kasmet pasipildo bent po kelis išskirtinius šiuolaikinės architektūros objektus. Projektuoti čia kviečiamos ne vien geriausios vietinės architektūrinės pajėgos (Barselonos architektūros mokykla jau garsėja Europoje), bet ir žymūs užsienio architektai. Greta Ispanijos kolegų savo architektūros kūrinius Katalonijos sostinei jau yra „padovanoję“ šveicarai J.Herzogas ir P. de Meuronas (J.Herzog, P. de Meuron), prancūzai J.Nouvelis (J.Nouvel), D.Perrault, amerikiečiai F.Gehry’is (F.Gehry), R.Meieris (R.Meier), japonai A.Isozaki’is (A.Isozaki), T.Ito ir kiti žinomi pasaulio architektūros kūrėjai.
DRĄSIAI GAIVINA APLEISTAS TERITORIJAS
Daugelis šiuolaikinės architektūros gerbėjų gerai žino ne vien architekto M. van der Rohes 1929 metų „Expo“ parodai suprojektuotą garsųjį paviljoną (jis Barselonos Montjuic kalno papėdėje atstatytas 1983 metais), bet ir šiuolaikinio meno muziejų MACBA (arch. R.Meieris, 1995 m.), „Forumą“ (arch. J.Herzogas ir P. de Meuronas; 2004 m.) ar bokštą „Torre Agbar“ Diagonalės gatvėje (J.Nouvelis, 2004 m.).
Tačiau nauji architektūros įvykiai čia tiesiog seka vienas kitą, o po dešimtmečio kai kurių Barselonos rajonų nebegalima pažinti. Pastaraisiais metais Katalonijos sostinėje galima įžvelgti bent porą urbanistinių tendencijų, kurios ženkliai prisideda prie miesto patrauklumo. Viena jų – išraiškingos šiuolaikiškos architektūros rekonstrukcijos, konversijos, regeneracijos, kurios leidžia užgydyti labiausiai „skaudamas“ miesto audinio vietas ir net trūkumus paversti privalumais. Dažnai tokie pertvarkymai apima ne vien pavienius pastatus, bet ir ištisus kvartalus ar net rajonus. Vienas pirmųjų tokių projektų – minėto šiuolaikinio meno muziejaus MACBA statybos atvejis. Šis kultūros objektas prieš 16 metų buvo pastatytas viduryje tuomet blogos reputacijos rajono, netoli pagrindinės miesto centro gatvės – La Ramblos. Dabar šis gyvas rajonas jau ne tik nusikratęs savo blogojo vardo, bet ir gali pasigirti baigiamu formuoti visuomeniniu-kultūriniu kompleksu su universiteto pastatais, bibliotekomis, meno centrais, knygynais, meno galerijomis.
ARCHITEKTŪRA MĖGSTA SUBTILUMĄ
Viena žymiausių Barselonos architektūros renovacijų istorinėje miesto dalyje – turgus „Santa Caterina“ su išraiškingai banguojančiu spalvotų keraminiu plytelių stogu (arch. E.Mirales, B.Tagliabue; 2004 m.). Tačiau atokiau dažnai viską reikia viską keisti iš pagrindų. Dėl to pramoninių ar apleistų teritorijų menkavertį užstatymą sparčiai keičiami įvairiais komerciniais, visuomeniniais, kultūriniais objektais.
Iš subtilių pastarųjų metų architektūros rekonstrukcijų verta paminėti architekto J.Llinaso (J.Llinas) Katalonijos universiteto UOC fakulteto „7@” kompleksą Barselonos rajone De Poble Nou (2005 m). Čia akademiška maniera atlikti nauji universiteto korpusai „B“ ir „C“ jautriai suderinti su rekonstruotuoju senuoju komplekso pastatu ir sukuria vieningą architektūrinę visumą.
Vienas naujausių tokio tipo objektų Barselonoje – regeneruojamoje pramoninėje rajono 22@ teritorijoje įsikūręs fondo „Vila Casas“ muziejus „Can Framis“ (arch. „Baas Jordi Badia“.). Šiemet į Mies van der Rohe architektūros apdovanojimą pretendavusį kultūros objektą sudaro po 2 rekonstruotus buvusio fabriko bei naujus „eksponuojamo“ betono architektūros pastatus tarp kurių tarsi įsiterpę praėjimai, kiemai bei sodeliai sukuria savotiškas ramybės oazes intensyviai vystomo komercinio rajono pašonėje. Muziejaus lankytojai ar tiesiog praeiviai čia gali ramiai ilsėtis ar tyrinėti skirtingas grindinio ar pastatų paviršių faktūras, ieškoti senos statybos ženklų net ir tada, kai muziejus nedirba. Beje, pastaruoju metu panašių objektų, kur galima pamatyti jautrių senosios ir šiuolaikinės statybos derinių, čia randasi ir daugiau.
KATALONAI STIEBIASI AUKŠTYN
Kita pastaraisiais metais išryškėjusi Barselonos vystymo tendencija – aukštybiniai pastatai. Susidaro įspūdis, kad Barselona pastaruoju metu yra nusiteikusi į savo audinį „prismaigstyti“ bokštų, kurie veiktų kaip su gana tolygiu miesto užstatymu savo vertikalumu kontrastuojantys orientyrai. Vis dėlto akivaizdu, kad „smaigstoma“ gerai apgalvojus ir planingai – pagarbiu atstumu atsitraukiant nuo istorinių architektūrinių dominančių (pavyzdžiui, bažnyčios „Sagrada Familia“) ir tarsi žymint nūnai intensyviai urbanistiškai vystomas teritorijas. Be to, bemaž kiekvienas aukštybinis pastatas pasižymi individualiu siluetu, originaliu architektūros charakteriu ir tarsi skelbia, kad dangoraižių architektūros galimybės dar toli gražu nėra išsemtos. Tai ir dujų kompanijos „Gas Natural“ būstinė su efektinga konsuline dalimi (arch. E.Mirales, B.Tagliabue; 2004 m.), ir ryškiai raudonas į viršų platėjančios formos viešbutis „Porta Fira“ (arch. T.Ito, 2010 m.) ir kiti aukšti statiniai. Vis dėlto daugiausia aukštybinių objektų pastaraisiais metais statoma Diagonalės gatvės pabaigoje. Bene žymiausias iš jų – minėtasis 142 metrų 34 aukštų bokštas „Torre Agbar“ (konstr. „Brufau & A. Obiol“). Pastarojo pašonėje kiek vėliau iškilo architekto D.Perrault suprojektuotas poliruoto perforuoto nerūdijančio plieno fasadų viešbutis „Me Hotel“ (2008 m.).
NAUJAS DIAGONALĖS ORIENTYRAS
O štai visai neseniai visą miestą nuo kalnu iki Viduržiemio jūros perrėžiančios Diagonalės gatvės pabaigą akcentavo dar vienas įspūdingas daugiaaukštis – vienos Ispanijos telekomunikacijų bendrovių bokštas „Torre Telefonica“ (arch. „Massip Bosch Arquitectes“ (EMB)). Architektų J.Herzogo ir P. de Meurono „Forumo“ pašonėje pastatytas ir su jo horizontaliu tūriu kontrastuojantis šis 110 metrų 25 aukštų statinys Barselonos siluete išsiskiria ne vien savo grakščiu siluetu, bet ir akinančiai balta spalva bei stiklinius fasadus pridengiančiu organiškų formų metaliniu eksterjero ažūru. Beje, į savo trikampio plano kaimyną jis architektūriškai atsiliepia tiek šių eksterjero elemetų kuriama grafika, tiek ir neįprastu tokio tipo pastatams netaisyklingo rombo planu su smailiais kampais.
Beje, Barselona net ir Vakarų Europos miestų kontekste išsiskiria ne tik išskirtiniais šiuolaikinės architektūros objektais, bet ir itin pagarbiu požiūriu į patį miestą, į savo piliečius. Tai byloja puikiai sutvarkytos Katalonijos sostinės viešosios erdvės – jos alėjos, parkai, skverai, žaidimo aikštelės, turgūs, krantinės. Plačiau apie tai – kitame PILOTAS.LT straipsnyje.