Barselonai paskelbus šešis finalininkus, kurie šiemet pretenduoja į garbingiausią apdovanojimą Europos architektui, nuvilnijo lengvas šurmuliukas. Ne tik dėl to, kad smalsu sužinoti, kas šiemet iš margo ir labai nevienalyčio europietiško architektūrinio cecho bus įvertintas geriausiai, bet ir todėl, kad barseloniškosios vertinimo komisijos misija tuo išrinkimu nesibaigia. Mies van der Rohe fondas jau daugiau nei pora dešimtmečių nuosekliai formuoja modernios, meistriškos ir aplinkoje derančios architektūros sampratą Europoje.
Kad tokią sampratą galėtų suformuoti ir ją skleisti, Mies van der Rohe fondas yra sukūręs gana universalią ir objektyvią architektūrinių objektų atrankos sistemą, kuri be didesnių nesusipratimų funkcionuoja daugiau nei dvidešimt metų. Tai savotiška paralelinė sistema, grindžiama nacionaliniais asocijuotais architektūriniais kadrais ir tarptautinio formato ekspertais.
ELITAS PRIVILEGIJŲ NEPRIPAŽĮSTA
Kaip jau minėjau – fondo atrankos tikslas neapsiriboja Europos Metų Architekto išrinkimu iš 6 finalininkų – ne mažiau svarbu architektams patekti į Mies van der Rohe kandidatų rinktinę parodą ir katalogą.
Tai iš tiesų rimtas architektūros džentelmenų klubas, kuriame telpa, įskaitant jau minėtus 6 premijos finalininkus, 45 aukščiausio lygio europietiškos architektūros kūriniai. Paroda paprastai apkeliauja visą Europą, tarsi nužymėdama moderniausias architektūros tendencijas ir supažindindama šiandienos architektūros didmeistriais. Tai – labai vertingas tramplinas kiekvienoje architektūrinėje karjeroje.
Pažymėtina, kad niekas čia neturi ypatingų privilegijų ar apribojimų. Nėra jokių teritorinių ar nacionalinių kvotų ir įsipareigojimų. Čia architektai laikomi kūrybinėmis asmenybėmis, o darbai vertinami pagal individualumą, realizacijos kokybę ir santykį su kontekstu. Objekto adresas ar autoriaus praeities laurai, kiek esu pastebėjęs, turi nebent minimalią įtaką.
Įdomu tai, kad šiemet ypač pastebima architektūrinės virtuvės slinktis iš Europos šiaurės į pietus. Nors premijai pateikti net 343 architektūriniai opusai iš 33 Europos valstybių, tačiau į geriausiųjų klubą nepateko net 16 šalių objektai. (Gaila, Lietuvos – taip pat.) Žinoma, vis labiau tarptautiškoje Europoje, paryžiečio Bernardo Tschumi suprojektuotą Akropolio muziejų Atėnuose galima nebent sąlyginai laikyti graikiška architektūra, bet tai, kad Europos architektūriniame elite šiemet nėra Švedijos, Vengrijos, Čekijos, Estijos ir keletos kitų, anksčiau matytų barseloniškoje rinktinėje architektūros mokyklų, yra keista. Arba – simptomatiška.
Labiausiai simptomatiška,- kad daugiau kaip per dešimtmetį nė vienas Lietuvos architektūrinis objektas nepateko į Europos modernistų rinktinę. Taigi, priežasčių nematyti jau yra juokinga. Nebent mūsų architektūrinės ambicijos susitraukė iki Maltos ar Juodkalnijos parametrų…
KROATAI IR SLOVĖNAI JAUČIASI, KAIP NAMIE
Negalima neatkreipti dėmesio, kad šiųmetinėje Europos garbės lentoje daugiausia – po 7 objektus iš Ispanijos (pateikti net 36!) ir iš Belgijos (pateikti 25!). Beje, sąlyginai nedidelės Portugalija, Austrija ir Airija realizavo po 3 aukščiausio lygio architektūrinius objektus. Iš posovietinės erdvės šiemet verta pagirti nuolatinius Mies van der Rohe numylėtinius slovėnus ir kroatus bei… lenkus.
Slovėnus įvertinimas aplankė už neįmantrų, elegantišką turgelį Celje naujamiesčio viduryje, iš kurio drįsčiau spręsti, kad ne kasos aparatai yra svarbiausi gaivinant miesto gatvelių gyvenimą Slovėnijoje. Kroatai, prasibrovę į europinį architektūros elitą su dviem projektais, demonstruoja neprabangią, bet brandžią architektūrą ir puikų gebėjimą istoriniame kontekste stiprinti darną, o ne ardyti ją paaugliškais išsišokimais. Ir jeigu architektų biuras 3LHD, realizavęs istoriniame Zagrebo kvartale korektišką Modernaus šokio centrą, sukūrė malonią staigmeną, tai kiti pagirtieji kroatai – S.Randič ir I.Turato – jau galėtų būti laikomi istorinio konteksto meistrais. Prieš kokį penkmetį blykstelėję unikaliame Krk mieste (Adrijos jūros sala Krka) savuoju mokyklos projektu, dabar vienas perspektyviausių kroatų tandemų žibės euro-rinktinėje vaikų darželio projektu tame pačiame Krke.
Beje, sklaidant išrinktųjų Europos architektų kūrybą, netrukus tapsiančia keliaujančia Moderniosios Europos Moderniosios Architektūros etalonine paroda, sunku atsikratyti pavydo dėl puikaus viešosios architektūros lygio. Muziejai, koncertų salės, universitetai, mokyklos, jaunimo centrai, miesto aikštės, bažnyčios – tai objektai, sudarantys Europos šalių architektūrinį aukso fondą. Ne bankai, kažkodėl, ir ne bankininkų namai…
APIE LENKUS
Beje, apie lenkus… Dažnai mėgdami pasišaipyti iš merkantiliško kaimynų charakterio, nepastebime, kad per pastarąjį dešimtmetį jų architektūra pastebimai keičiasi ir vis dažnesnis lenkų pasirodymas, kad ir „Barselonos rinktinėje“, turėtų būti ženklas, kad lenkai žymiai sėkmingiau derina savo tradicijas, modernią architektūrinę raišką ir… tuos pačius finansus. Pažymėčiau ir šiųmetinį lenkų „mažąjį finalininką“ – į rinktinę parodą keliauja kukli, asketiška, neįmantri skiedrinė bažnytėlė Tarnove (arch. M. ir L.Rovinskiai), kurią ant aukšto Vyslos kranto pastatė vienas kuklus mecenatas. Beje, iš 12 Barselonoje pristatytų lenkiškų projektų, net 7 yra viešos arba kultūrinės paskirties.
Žinoma, architektūra kuriama ir statoma ne tam, kad patektų į tarptautines parodas ar katalogus. Tačiau būtent ta, kuri ten patenka ir formuoja modernios valstybės architektūrinį įvaizdį pasaulyje. Kol kas, nepaisant įvairių „drąsių“ įvaizdžio paūmėjimų, mes vis dar Europai tebesame šalis, žymi nepakartojamu Vilniaus senamiesčiu, pilimi ežero saloje ir penkiomis kopomis tarp dviejų marių. Kiek siekia mano atmintis, per penkiasdešimt metų nelabai kas tepasikeitė. Panašu, kad visi mūsų modernumai išsibarsto kažkur gyvenimo paraštėse, susigeria į akyse gausėjantį biurokratinį smėlį arba būna tiesiog sunaikinami, kol dar spurda vystykluose.
Vaikų darželis Krko mieste, Krkos saloje (arch. S.Randič ir I.Turato)
Skiedrinė bažnytėlė Tarnove ant Vyslos kranto (arch. M. ir L.Rovinskiai)
nelenkas
( 2011-04-12 )
juokdariai. negi jus ysivaizduojate kad kazkokis + biurokratas leistu lietuvoj satatyti koplycia ant upes kranto ( ar jus ysivaizduojate kiek tam reikia popieriu . nueikit pas mera ir paprasykit sklypo 🙂 taijgi va cia lenktynes su lenkija ir baikite … nejuokinkite patys saves … zmogus turedamas nuosavybe negali gauti leidimo nuo + biurokratu + visuomeninku , o jus cia apie ka ?
BRG
( 2011-03-30 )
Lenkija gal ir nera geriausias pavyzdys, bet tai, kad Lietuvoje geriausiai tarpsta vidutinybes, atsiliepia ir architekturai.
Amzina kaip pasaulis architekturos sekmes formule: uzsakovas + architektas + statybininkas + biurokratas (landmeisteris). Kuri grandis pas mus silpniausia? O gal visos silpnos?
O.U.
( 2011-03-30 )
..“ Žinoma, architektūra kuriama ir statoma ne tam, kad patektų į tarptautines parodas ar katalogus.“- pritariu visu 100 procentu, bet tai reikia ne deklaruoti, o įsisąmoninti. Juk, daugumas projektuoja piniginei, o ne dvasiai. Leiskite prabusti meninko dvasiniams polekiams, bet mes – lietuviai, į viską žiūrime “ kuo paprasčiau“- stiklainio principu.
suvalkas
( 2011-03-30 )
kiek pakoreguosiu niūrias autoriaus nuotaikas. Turiu vieną bičiulį, nuolat daug laiko praleidžiantį Lenkijoje. Tai jis atrado dėsningumą, kad mes atsiliekame nuo Lenkijos maždaug 5-7 metais. Visame kame. Nuo verslo tendencijų, kultūros iki aukštuomenės madų, turbūt ir architektūros. Pavyzdžiui dabar mūsų kraštovaizdį itin puošia peroksidinės blondinės galingais džipais besiparkuojančios neįgaliųjų vietose. Lenkijoje ta vertybinė banga baigėsi prieš kelis metus. Dabar ten madoje maži ekonomiški automobiliukai… Tad laukti mums liko tik keli metai 🙂