Apie krizę kalbėti būtina, aktualu ir madinga. Ji neišvengiama kaip kalėdinio išsipardavimo tvanas. Neapčiuopiama ir grėsminga, kaip paukščių gripas. Ji jau hičkokiškai šnopuoja už tavo durų, gerbiamas skaitytojau…
Tačiau dabar pakalbėkime apie dar įdomesnį ir, atrodo, sunkiau prognozuojamą reiškinį – Lietuvos urbanistinę politiką. Stebint naujos Vyriausybės formavimo procesus, kiekvienam turėjo tapti aišku – nacionalinis prioritetas yra Aplinkos ministerija. Čia lūžta daugiausia iečių, čia sunkiausiai sekasi pasiekti politinį sutarimą. Čia, beje, ir kandidatūros į ministrus labiausiai nenuobodžios. Ilgus metus grūdintas Neringos aukso smėlynuose Arūnas Burkšas, atrodo, turi išlavintą biurokratinę intuiciją ir sugebėjimą balansuoti ant vos įžiūrimų jurisdikcijos lynų. Seimo pirmininkas, matyt, tikisi, kad būtent šios kandidato savybės yra svarbiausios valdyti urbanistinei plėtrai.
Prezidentūra, priešingai, strateginėje pozicijoje norėtų matyti „moterį stabdį“, kurios Saugomų teritorijų tarnyba galų gale apglėbtų visą Lietuvos žemėlapį ir nebeleistų piktiesiems statybininkams skriausti šilagėlių, kadagynų ir užliejamų pievų. Be abejo, tai, kaip principingai Rūta Baškytė saugo gamtines vertybes, daro įspūdį net to nesuprantantiesiems, tačiau jos sugebėjimams suvokti architektūrinius, o juo labiau urbanistinius procesus kažkodėl iki šiol nebuvo lemta atsiskleisti.
Matant tokius prieštaringus valstybės vadovų požiūrius, suprantama, kyla klausimas dėl pačios aplinkos formavimo sampratos. Viena vertus, Aplinkos ministerijai priskyrus tiek aplinkos apsaugos ir tausojimo, tiek urbanistinės plėtros, statybos ir architektūros reikalus, tarsi manyta „viename kieme“ išspręsti natūralias ir amžinas priešpriešas tarp „minkštosios“ ir „kietosios“ aplinkos. Tačiau iš tikro to niekada nėra pavykę pasiekti, o deformuotas ministerijos organizmas nuolat šlubuodavo – ypač „architektūrine koja“.
Kita vertus, subalansuoti „minkštąją “ ir „kietąją“ aplinką neįmanoma be abiejų sričių lygiaverčio išmanymo, be noro ir sugebėjimo jas lygiateisiškai jungti, harmonizuoti, o ne supriešinti. Apskritai dėl blaškymosi ir nenuoseklumo urbanistikos ir aplinkosaugos procesai tampa neprognozuojami, o darnioji plėtra – išvis neįmanoma. Ypač tai būtų pražūtinga dabar, kai šalies ūkis klimpsta į recesiją. Išmintingas statybų sektoriaus „masažavimas“, ko gero, galėtų būti vienu iš gelbėjimo plaustų Lietuvos ekonomikai, o ramiai, be skubos parengti, subalansuoti projektai, orientuoti į tolimą urbanistinę perspektyvą, galėtų sudaryti darniosios plėtros prielaidą ir galimybę bent jau antrajame valstybės tūkstantmetyje.
