Tautos, kurių žemės gelmėse dievulis per neapsižiūrėjimą neužkasė naftos ir deimantų, turi bene vienintelį ateities receptą: skaityti, skaityti, skaityti. Skaitymo šišas, prieš šimtmetį apėmęs skandinavus, išugdė ne tik pavyzdinę toleranciją ir mokėjimą susikalbėti net su rusais, bet ir gebėjimą beveik negyvenamoje žemėje (pvz., Islandija) susikurti rojaus prieškambario vertą gyvenimą. Net didžiausi pasaulio nusirašinėtojai kinai yra bejėgiai prieš skandinavišką mentalitetą – jie taip ir nesuprato, kad gali nugvelbti projektą, nukopijuoti gaminį, bet kultūros ir mąstysenos nepasisavinsi. Svyra trys milijardai geltonų rankų be atsakymo: kodėl gi skandinavai nekopijuoja kinų?
Gimęs alkanas dažnai tampa savo paties įkaitu, jei siekia tik kuo daugiau turėti. Bet jeigu pasirenka kitą kelią, jei stengiasi kuo daugiau žinoti – būna sunkiai pavejamas. Vargani silkių žvejai šiaurės jūrose neužsibuvo tik knygos dėka. Tik dėl noro ir sugebėjimo mokytis. Per tikėjimą, kad žinojimas gali pagerinti pasaulį.
Dabar vis labiau ryškėja tautos, gebančios pasinaudoti naudingosiomis „žinių iškasenomis“ – tiek savo, tiek tarptautiniuose vandenyse. Tarpukario Lietuva taip pat esmingai ėmėsi švietimo reikalų ir rezultatų nereikėjo ilgai laukti. Tačiau žavi ne tik švietimo reforma, bet ir to meto mokyklų architektūra. Jauna agrarinė valstybė, atrodo, kuo puikiausiai suprato geros architektūros svarbą, todėl nemėtė iždo pinigų pigiems projektams. Smetoninės mokyklos tapo dažno miesto kultūros židiniais ir net šiandieną žavi kuklia, santūria, solidžia architektūra.
Praradome tai. Kažkodėl ne tik mokyklos, bet ir kiti valstybiniai statiniai tapo atgrasūs, prasti ir sujaukti. Sakytum, keista erozija, graužianti valstybę iš vidaus, išorėn veržiasi būtent per architektūrą, o savo patologiškas formas įmedžiagina keisčiausiomis deformacijomis. Kai kontekstas toks, kiekviena kultūrinė architektūros premjera atrodo saldi it pavasaris, kiekvienas sveikų bruožų visuomeninis pastatas – it nacionalinis laimėjimas. Net nepatogu dėl tokios paaugliškos euforijos, tačiau esu tikras, kad naująją Utenos A. ir M.Miškinių biblioteką jau galima drąsiai rodyti žmonėms. Net ir skandinavams.
