Gyvename ne tuščioje vietoje – mūsų žemdirbiškai prigimčiai jau tūkstančius metų yra geriausia ant Baltijos kranto ir kuo labiau blaškomės po sacharas ar tibetus, tuo brangesnė ši vieta būna sugrįžus. Niekada architektūros nepradėdavome „nuo nulio“, kaip teigė komunistuojantys modernistai. Visuomet ateidavome su savo architektūra į kažkieno jau seniai pripėduotą vietą. Atrodo, sugebėjimas „perimti estafetę“ jau buvo tapęs įpročiu ir net estai pavydėjo mums sovietmečiu išsaugotų savosios architektūros mokyklos bruožų.
Dabar, apgraibom čiupinėdami karščiuojantį nacionalinės architektūros kūną, tuos bruožus jau ir patys sunkiai atpažintume. Arba atpažinę nelabai tenorėtume pripažinti giminystę. Niekur nedingsi – miestas, kaip materiali tautos projekcija, bene tiksliausiai atspindi jos būseną, sveikatą ir vertybių piramidę (jeigu tą krūvą dar galima vadinti piramide).
Galbūt atspindi ir ambicingų iššūkių alkį, kuris atsigena į mūsų sostinę tris aukščiausios klasės didmeistrius. Jų kovas dėl teisės statyti lietuviškąjį Guggenheimą galėsime stebėti live, savo pačių aikštelėje. Ir nors pats faktas labai intriguojantis, jau beveik dabar galima lažintis, kad rezultatas bus didžiajai daugumai itin netikėtas ir sunkiai nuryjamas. Nes juk neturime konkursų kultūros, patirties ir nemokame iš konkuruojančių koncepcijų objektyviai pasirinkti tos, kuri geriausia.
Paradoksalu, tačiau dabar, gana audringai vystantis nekilnojamojo turto rinkai, labiau konkuruoja vystytojai, nei architektai. Kitaip tariant, architektų konkurencija dažniau vyksta projektų derinimo ir „prastūmimo“, o ne kūrybiniame sektoriuje. Tai ydinga praktika, iškreipianti visą architektūros panoramą, supainiojanti ir taip jau trapias vertybes.
Jei architektai turėtų Hipokrato priesaiką, joje pirmu punktu turėtų būti įrašyta: „Nepakenk vietai“. Vietos pagerinimas plačiąja prasme galėtų būti ta vertybė, į kurią derėtų orientuotis. Tada naujoji architektūra mažiau demonstruotų ir labiau integruotųsi. Bet į ją gatvėje vis tiek norėtųsi atsigręžti. Tarsi į merginą…
