Vaikystėje mėgdavau žaidimą: ieškoti piešinėliuose 10 skirtumų. Koks nors susiraukęs riteris ropščiasi ant žirgo, o tu kuitiesi po jo ginkluotę, garderobą ar interjero užkaborius, kol galų gale viską nuodugniai išstudijuoji ir tam išsiblaškėliui beveik užsimerkęs gali surankioti išmėtytus šaltuosius ginklus, ar net žinai, kur voliojasi nelemtas laiškas iš sostinės, kuriame, be abejo, šaukimas į karą.
Gyvenimo piešinėliai dažnai panašūs į tuos iš vaikiško žurnaliuko, tik skirtumų juose – nebūtinai 10. Pavyzdžiui, baisiojoje savavališkų Preilos statybų byloje. Į ją buvo įveltas netgi Konstitucinis Teismas. Neseniai jis nustatė, kad Vyriausybės nutarimas, ribojęs statybas Kuršių nerijos nacionaliniame parke, nėra antikonstitucinis, taigi laukia naujas teismų turnyras: „griauti–negriauti“.
Savavališkoms statyboms čia labiausiai atstovauja neseniai ant marių kranto iškilęs keliolikos namelių kompleksas į pietus nuo Preilos, kurį „Sabonio klubas ir partneriai“ pastatė vietoje nugyventos sovietmečio žvejų bazės. Miške sutūpusios „Jungtinių pajėgų“ projektuotos stropiai kuršišką etnografiją mėgdžiojančios trobelės, užuot dirbusios etalonais Nacionalinio parko bukletuose, raudonuoja gėdos lentoje. Nuodėmė akivaizdi: vietoje projekte nupaišyto botelio trobelės tapo paprasčiausiais vasarnamiais. Suprantama, funkcinis pažeidimas turi būti likviduotas, bet ar šiuos pastatus nugriauti, kaip to reikalauja prokurorai, būtų adekvati bausmė už tokį pažeidimą..?
Tiek architektai, tiek kraštovaizdžio saugotojai neoficialiai pripažįsta, kad nei architektūrinio, nei urbanistinio pažeidimo čia nesama – tokio pavidalo gyvenvietė šioje vietoje galima. Tereiktų atkurti projektinę funkciją, tačiau… Kaip tada įvykdyti parodomąjį giljotinavimą? Jis gi, atrodo, būtinas, kad sustiprintų keleto atsakingų už Kuršių neriją kėdžių pamatus, bet svarbiausia – kad užmaskuotų skirtumus piešinėliuose, kurių viename – paradinio uolumo įvaizdis, o kitame – prėska tikrovė, kupina nekompetencijos ir veidmainiškumo.
